Laikoma kalta

1

Jis paskambino dešimtą vakare, tuo pat metu kaip ir visada.

Net neatsiliepusi Miranda numanė, kad tai jis. Taip pat žinojo, kad jei nepakels ragelio, telefonas skambės, kol įkyrus jo garsas išves iš proto. Žingsniuodama po miegamąjį galvojo: „Neprivalau atsiliepti. Nebūtina su juo kalbėtis. Nesu jam skolinga nė sudilusio skatiko.“

Telefonas nutilo. Miranda sulaikė kvapą tikėdamasi, kad šį kartą jis nusileis, šįsyk supras, kad ji kalbėjo rimtai.

Vėl sudžergždęs telefonas privertė krūptelėti. Kiekvienas skambtelėjimas tarsi švitrinis popierius brūžino įtemptus nervus.

Negalėjo daugiau to pakęsti. Jau keldama telefono ragelį žinojo, kad daro klaidą.

– Alio?

– Pasiilgau tavęs, – tyliai ištarė jis. Tas pats šnabždesys, ligi skausmo pažįstamas ir artimas.

– Nepageidauju, kad man daugiau skambintum, – pasakė ji.

– Nesusivaldžiau. Visą dieną norėjau su tavimi pasikalbėti. Miranda, be tavęs jaučiausi košmariškai.

Ji pajuto, kaip tvenkiasi ašaros. Giliai įkvėpė, kad nepravirktų.

– Nejaugi negalime pabandyti dar kartą? – maldavo jis.

– Ne, Ričardai.

– Prašau. Šįsyk viskas bus kitaip.

– Niekas niekada nepasikeis.

– Ne! Pasikeis…

– Tai buvo klaida. Nuo pat pradžių.

– Tu vis dar myli mane. Žinau, kad myli. O varge, Miranda, visas šias savaites buvome kartu, kas dieną mačiau tave darbe ir negalėjau prie tavęs prisiliesti. Netgi pabūti su tavimi vienumoje…

– Daugiau nereikės viso to patirti, Ričardai. Juk įteikiau tau prašymą išeiti iš darbo. Aš tikrai noriu pasitraukti.

Ragelyje ilgą laiką buvo tylu, tarsi jos pasakymas būtų smogęs jam į paširdžius tikrąja to žodžio prasme. Ji pasijuto pakylėta ir kalta tuo pat metu. Kalta, kad pagaliau išsilaisvino ir tapo nepriklausoma.

Jis tyliai ištarė:

– Aš pasakiau jai.

Miranda tylėjo.